Tai įdomu:

1. Kosminis laivas į Mėnulį nuskrieja per kelias paras. Nuskrieti iki Marso arba Veneros reikia kelių mėnesių. Tuo tarpu Jupiteris yra taip toli, kad kelionė į jį truktų beveik dvejus metus. Didėjant atstumui, vis sudėtingiau darosi valdyti kosminį aparatą (KA), be to, atsiranda kita — informacijos, kurią perduoda KA siųstuvai, priėmimo problema: pernelyg mažas energijos kiekis pasiekia Žemę iš kosminio aparato, esančio prie Jupiterio, už kelių šimtų milijonų kilometrų nuo Žemės.

2. Pirmasis KA, tyręs Jupiterį, buvo „Pionierius- 10″; jis buvo paleistas 1972 m. kovo mėn. ir kelionės tikslą pasiekė 1973 m. gruodžio mėn. Jo svarbiausias uždavinys buvo ištirti sąlygas Jupiterio aplinkinėje erdvėje ir perduoti nuotraukas. Jupiterio radijo spinduliavimas, kurį 1955 m. visai atsitiktinai atrado B. F. Berkas ir V. Franklinas (JAV), rodė, kad planeta turi stiprų magnetinį lauką. Manyta, kad Jupiteris turi stiprias radiacijos juostas, panašias į Van Aleno juostas, gaubiančias Žemę. 

3. Jupiterio masė daug didesnė negu visų kitų planetų suminė masė, todėl kartais sakoma, kad „Saulės sistemą sudaro Saulė, Jupiteris ir visokios smulkmės”.

4. Jupiteris vidutiniškai nuotolęs nuo Saulės 778 mln. km, skriejimo aplink Saulę periodas 11,86 m., sinodinis periodas (vidutinis laiko tarpas tarp gretimų opozicijų) 399 d.

5. Jupiteris stebimas kasmet kelis mėnesius. Spindesiu jį pralenkia Venera ir retkarčiais Marsas.

6. Milžiniškas Jupiteris sutalpintų 1300 Žemės dydžio rutulių, bet jo masė tik 318 kartų didesnė negu Žemės, nes Jupiterio vidutinis tankis daug mažesnis negu Žemės.

7.  Trumpas sukimosi apie ašį periodas (mažiau 10 h) reiškia, kad sritys ties pusiauju yra iškilusios; pakanka trumpam žvilgterėti pro teleskopą, jog įsitikintume, kad planeta labai paplokščia per ašigalius. Jupiteris ties pusiauju lygus beveik 143 000 km, o ašigalinis skersmuo nesiekia 135 000 km.

8. Ijo, arčiausiai Jupiterio esantis vienas iš keturių didžiausių planetos palydovų. Palydove yra daugybė ugnikalnių. Pagal šį rodiklį Ijo pirmauja visoje Saulės sistemoje. Vulkaninis palydovo aktyvumas susijęs su netoliese esančiu Jupiteriu ir kitais jo palydovais. Jų trauka įkaitina vidinę Ijo dalį, todėl vyksta galingi išsiveržimai, panašiai kaip ledo geizeriai Encelade.Didžiausias Ijo ugnikalnis pavadintas Loki Patero vardu. Jo kraterio skersmuo yra 200 km ir yra užpildytas ištirpusia siera. Temperatūra ugnikalnio viduje gali siekti 1300 C karščio. Masė iš vulkano išspjaunama kelių km/s greičiu. Jai krentant ant Ijo paviršiaus, jame susidaro šviečiantys raudoni žiedai, kurių skersmuo būna didesnis nei tūkstantis km.

9. Europa – tai Jupiterio palydovas. Jo dydis panašus į Mėnulio, o paviršius padengtas ledu. Manoma, kad po užšalusiu Europos paviršiumi tyvuliuoja skysto vandens vandenynas. Iš tarpplanetinių zondų darytose nuotraukose paviršiuje matomi ledynai, kurie atrodo, tarsi buvo užšaldyti, po to suskaldyti, truputį atšilę ir vėl sušaldyti. Šie rajonai panašūs į Žemės vandenynų ledynų rajonus, nufotografuotus iš dirbtinių palydovų. Europos magnetinio lauko tyrimai mokslininkams sukėlė mintį, kad po paviršiuje esančiu ledu yra elektrai laidus skystis. Vandenynui užšalti neleidžia Jupiterio ir kitų jo palydovų traukos jėgos. Jos veikia taip pat, kaip ir Encelade.O gal šiame vandenyne gali egzistuoti gyvybė? Užšalusio Europos paviršiaus ledo plyšiai nusidažę raudona ir ruda spalva – tai leidžia iškelti hipotezę, kad ten gali būti organinės kilmės medžiagų. Kaip yra iš tikrųjų, mokslininkams dar teks išsiaiškinti. NASA ir Europos kosmoso agentūra dabar svarsto apie galimybę 2020-ais metais paleisti kosminį laivą į Europą. Dar daugiau, netgi svarstoma idėja pasiųsti nusileidžiantį aparatą, kuriame būtų sukonstruotas robotas, galintis paimti šio Jupiterio palydovo vandens mėginius ir juos ištirti.